Dažnai nutinka taip, kad svarbiems darbams prireikia daugiau laiko nei manėme ir tai ne visada apie užduoties apimtį ar sunkumą, kartais mes tiesiog atidedame tai, ką galime padaryti šiandien – paliekame rytdienai.

Kviečiame susipažinti su informacija, kurią parengė VšĮ Naujosios Vilnios poliklinika medicinos psichologė Evelina Riepšaitė. Čia rasite paaiškinimą, kas yra atidėliojimas, kodėl jis atsiranda ir kaip tokį elgesį galime atpažinti savo kasdienybėje.

Kas yra atidėliojimas?
Atidėliojimas yra visiškai normali žmogiškosios patirties dalis. Dažnai atidėliojimą painiojame su „tingumu“, o tai visai kas kita.

Atidėliojimas – tai sprendimas be svarbios priežasties atidėti arba neužbaigti užduoties ar tikslo, kuriam esame įsipareigoję, ir vietoj to užsiimti mažiau svarbia veikla, net ir tada, kai žinome, kad atidėjimas gali turėti nemalonių pasekmių.

Kuriose gyvenimo srityse pasireiškia atidėliojimas?
Atidėlioti galime daugumą užduočių ir veiklų, kurios susijusios su darbu, namų ruoša, studijomis, sveikata, finansais, socialiniu gyvenimu, šeima, santykiais, saviugda ar sprendimų priėmimu. Daugeliui žmonių kai kuriose gyvenimo srityse sekasi laikytis įsipareigojimų, o kitose vyrauja atidėliojimas.
Svarbu prisiminti, kad visi žmonės kartais atidėlioja, o atidėliojimas tampa problema, kai susiduriame su pasekmėmis dėl neatliktų užduočių, išgyvename stiprius gėdos, kaltės, nepasitenkinimo savimi jausmus.

Ką pasirenkame vietoje svarbių užduočių?
Kai atidėliojame renkamės kitas veiklas, kurios nesusijusios su vengiama užduotimi. Tai gali būti įvairios pasitenkinimą teikiančios veiklos kaip filmų žiūrėjimas ar naršymas internete, užduotys, kurių dabar atlikti nebūtina pavyzdžiui, stalčių turinio perrūšiavimas ar el. laiškų tikrinimas, bendravimas su artimaisiais ar kitos vengimo veiklos kaip valgymas ar svajojimas.

Kaip save pateisiname?
Atidėliojant mūsų smegenys ieško kaip mus paguosti, jog sumažėtų sekantis kaltės jausmas:
• „Esu per daug pavargęs, padarysiu rytoj.“
• „Neturiu visko, ko reikia, todėl dabar negaliu pradėti“
• „Geriau tai daryti tada, kai būsiu nusiteikusi.“
• „Padarysiu tai, kai baigsiu kitą dalyką.“
• „Turiu daug laiko, todėl galiu tai padaryti vėliau.“

Kodėl mes atidėliojame?
Dažnai atidėliojame dėl klaidingų prielaidų apie save ar užduotį, kurios vengiame. Įsitikinimai, jog man nepavyks, ar manymas, jog užduotis pernelyg sunki kelia nemalonius jausmus tokius, kaip pyktis, nusivylimas, gėda, kaltė, nuobodulys ir panašiai.

Atidėliojame tam, kad išvengtume diskomforto.

Su atidėliojimu susiję šie mąstymo būdai:
• Poreikis kontroliuoti – daryti viską tik sau įprastu iš anksto numatytu būdu.
• Malonumo siekimas – nesinori daryti to, kas nuobodu ar sunku.
• Nesėkmės ar nepritarimo baimė – „privalau viską atlikti tobulai”.
• Katastrofinės mintys – kas nutiks, jei padarysiu blogai.
• Žemas pasitikėjimas savimi – „aš to nesugebu”.
• Energijos trūkumas – „niekuo negaliu užsiimti kai jaučiu stresą ar nuovargį”.

Kokios yra atidėliojimo pasekmės?
Atidėliojimas turi pasekmes, dažnai atidėję užduoties atlikimą jaučiame palengvėjimą, išvengiame diskomforto ir atidėliojimas tampa vis labiau priimtinu pasirinkimu.

Kita vertus, vengdami to, ką turime padaryti jaučiame kaltę ir gėdą, taigi nemalonūs jausmai niekur nedingsta. Kuo dažniau atidedame, vis labiau bijome vengiamo darbo, nors pasiryžę jį atlikti čia ir dabar galime pamatyti kiek daug iš tikrųjų mokame ir galime!

Sekite mūsų naujienas ir sužinokite, ką galite keisti jau dabar, jog sumažintumėte atidėliojimo elgesį.