Knarkimas – sveikatos sutrikimų pranašas
Knarkimas – tai garsinis fenomenas, atsirandantis virpant (vibruojant) viršutinių kvėpavimo takų minkštiesiems audiniams. Nors apie knarkiančius žmones neretai kalbama su šypsenėle, knarkimą daugeliu atvejų turėtume vertinti kaip potencialiai rizikingą sveikatos sutrikimą, ne vien kaip anakdotišką ar aplinkiniams nemalonų buitinį reiškinį.
Visų pirma, knarkimas gali labai trikdyti aplinkinių (namiškių ir kt.) gyvenimą: lovos ar kambario partneris, kartais netgi kituose kambariuose besiilsintys šeimos nariai dėl knarkiančio asmens negali išsimiegoti ir pailsėti, todėl dieną būna mieguisti, blogos nuotaikos. Kankinasi, nes gerai neišsimiega, nepailsi, ir pats knarkiantysis. Ilgainiui jam gali pasireikšti lėtinio nuovargio simptomų, sumažėti darbingumas, kartais prasideda depresija, apatija ar, priešingai, atsiranda agresyvumo protrūkių. Pasitaiko, kad neapsikentęs partnerio knarkimo keliamų kančių sutuoktinis netgi ryžtasi skyryboms ar keičia gyvenamąją vietą.
Biologiniu ir medicininiu požiūriu, knarkimas turėtų būti vertinamas kaip sveikatai ar netgi gyvybei potencialiai grėsmingas patofiziologinis fenomenas. Priklausomai nuo intensyvumo ir kitų aplinkybių, knarkimas gali lemti įvairaus laipsnio (iki labai sunkaus) audinių hipoksiją, tai yra ląstelių deguonies badą. Tai akivaizdžiai atspindi vadinamosios miego apnėjos - trumpalaikis kvėpavimo sustojimas miego metu.
Ilgalaikis lėtinis įvairių organų ir audinių, ypač nervų ląstelių, deguonies trūkumas ne tik sutrikdo jų funkciją, bet ir skatina aktyvų organizmo senėjimą, programuotą ląstelių žūtį - apoptozę. Ypatingai nuo deguonies nepakankamumo kenčia ir greičiausiai pažeidžiamos smegenų ląstelės.
Dėl hipoksemijos (deguonies trūkumo kraujyje) atsiranda hipotalamo (pagumburio) ir hipofizės nepakankamumas, blogėja ir smegenų kamieno, kuriame yra kvėpavimo centras, aprūpinimas deguonimi. Tai dar labiau pablogina situaciją: ryškėja ir sunkėja kvėpavimo sutrikimai, labai padidėja infarkto, aritmijų, insulto ir kitų gyvybei pavojingų kardiovaskulinių įvykių (būklių) pavojus.
Kardiologų turimi duomenys rodo, kad 37 proc. staigių koronarinių mirčių (nuo infarkto) yra susijusios su kvėpavimo sustojimu miego metu (miego apnėja). Kvėpavimo sustojimas miego metu dar pagilina hipoksemiją, skatina respiracinę acidozę, trombocitų agregaciją, aterotrombozines komplikacijas, aigi, veikia kaip infarkto ar insulto „paleidžiamasis mechanizmas“.
Knarkimas ir miego apnėja yra pakankamai dažnas reiškinys. Tyrimų duomenimis, nuo kvėpavimo sustojimo miego metu kenčia 25-30 proc. knarkiančių asmenų. Vis jie potencialiai rizikuoja savo sveikata ar netgi gyvybe.
JAV Nacionalinė miego sutrikimų komisija nurodo, kad žmogaus, patiriančio kvėpavimo sustojimų miego metu:
• šeimyninio (taip pat ir seksualinio) bei socialinio visuomeninio gyvenimo kokybė pablogėja 15 kartų;
• sergamumas ir mirtingumas padidėja 12,5 karto;
• asmenys, kenčiantys nuo miego apnėjos, 2,5 karto dažniau patenka į autoavarijas, kuriose žūsta žmonių.
Profesionali knarkimo diagnostika
Knarkimas ir jį lydintys gyvybei potencialiai grėsmingi kvėpavimo sustojimai yra labai paplitę. Vis dėlto dauguma netgi sunkių knarkimo atvejų lieka be deramo dėmesio ir negydomi.
Specializuota knarkimo ir miego apnėjos diagnostika susideda iš fibroskopinio kvėpavimo takų tyrimo ir polisomniografijos.
Fibroskopinio tyrimo metu lanksčiu fibroskopu (jo diametras tik 3 mm) apžiūrimi viršutiniai kvėpavimo takai - nosies ertmė, nosiaryklė, liežuvio šaknis, balso stygos ir kitos struktūros. Atliekami specialūs mėginiai, siekiant nustatyti knarkimo priežastį.
Polisominografijai panaudojamas specialus mobilus kompiuterinis modulis. Kaip juo naudotis, pacientui paaiškinama prieš tyrimą, konsultacijos metu.
Tyrimas atliekamas paciento namuose, nedalyvaujant gydytojui. Kitą dieną aparato užfiksuoti duomenys iššifruojami ir išanalizuojami, pagal kompiuteryje įrašytus miego fiziologijos parametrus gydytojas sudaro individualų pacientui knarkimo bei miego apnėjos gydymo planą.
Knarkimo gydymas
Knarkiantys žmonės retai kada patys pastebi šį savo negalavimą. Labiausiai dėl naktinių namiškio „serenadų“ kenčia knarkiančiojo artimieji, jie ir iškelia ultimatumą bei paskatina gydytis, susirūpinę triukšmingojo šeimos nario ir savo paties sveikata bei gerove.
Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, jog partnerio knarkimas sutrikdo kitų namiškių miegą, sukelia depresiją ar ažitaciją, mažina darbingumą, gali tapti buitinių konfliktų ar netgi traumų priežastimi. Pats knarkiantysis savo “giedojimo” negirdi, tačiau jis privalėtų labiaus nei kiti susirūpinti savo sveikata: knarkimas įspėja apie rimtą pavojų sveikatai ar netgi gyvybei!
Kuo pavojingas knarkimas?
Fizikiniu požiūriu, knarkimas yra tik fonetinis, garso fenomenas. Medicininiu požiūriu - tai ligos simptomas (signalas), ne mažiau reikšmingas kaip skausmas. Knarkimas gali būti įvairių sveikatos sutrikimų požymis, kita vertus, jis pats per se gali sukelti įvairių negalavimų ir ligų.
Knarkimas ypač pavojingas, jeigu jo metu pasireiškia miego apnėja - kvėpavimo sustojimas.
Knarkimas – infarkto ir insulto “mygtukas”
Knarkimas sutrikdo normalų visavertį kvėpavimą, todėl kraujas blogiau įsotinamas deguonies (hipoksemija), o audiniuose pasireiškia hipoksija (ima trūkti deguonies). Šie patofiziologiniai fenomenai būna dar sunkesni, jei knarkimą lydi miego apnėja.
Galvos smegenų hipoksija aktyvina simpatinę autonominę nervų sistemos: staiga padidėja širdies susitraukimų dažnis, pakyla arterinis kraujospūdis, gali atsirasti širdies ritmo sutrikimų. Didėja infarkto, insult ir staigios mirties rizika.
Kaip jau minėta, pats knarkiantysis gali nė nežinoti turįs šį sveikatos sutrikimą, kol apie tai jo neinformuoja namiškai ar kiti artimai bendraujantys žmonės. Vis dėlto yra simptomų ir požymių, kurie ir pačiam asmeniui gali padėti įtarti turint knarkimo problemą ir miego apnėją.
Tokie požymiai: yra
• nuovargis iš ryto (nepailsi po nakties miego);
• sunki galva nubudus;
• rytais pakilęs arterinis kraujospūdis;
• sunkiai gydoma/kontroliuojama hipertenzija;
• mieguistumas dieną;
• mieguistumas, apimantis skaitant ar žiūrint televizorių;
• dažni prabudimai nakties metu;
• oro trukimo pojūtis miego metu;
• skausmai širdies plote arba širdies ritmo sutrikimai naktį;
• lėtinis nuovargis;
• kūno svorio priaugimas;
• rėmuo naktimis.
Gydymo svarba
Galima paminėti daug priežasčių, kodėl knarkimas dažnai yra ignoruojamas ir negydomas. Viena jų – efektyviam knarkimo gydymui reikalinga sudėtinga ir brangi aparatūra, jos įsigyti anksčiau galėjo tik turtingos klinikos, turinčios miego laboratoriją.Kita ne mažiau svarbi priežastis - knarkimas iki šiol nelaikomas liga, tuo labiau rimta, todėl aptarinėjamas daugiausia kaip estetinės medicines problema. Natūralu, kad tokiame kontekste sunku tikėtis, jog knarkimas būtų gydomas stacionare, o už gydymą mokėtų ligonių kasos, tai yra sveikatos draudimas.
Miego fiziologijos tyrimai ir knarkimo priežasties
Polisomniografija – tai metodas, padedantis išaiškinti miego sutrikimo charakteristikas ir nustatyti pagrindines knarkimo priežastis. Neatlikus polisomniografinio tyrimo nerekomenduojamos jokios knarkimo gydymui taikomos chirurginės manipuliacijos, kaip antai liežuvėlio (uvula) patrumpinimas arba migdolų (tonzilių) šalinimas. Laikai, kai net žymiausi otorinolaringologai knarkimą gydydavo „iš akies”, praėjo.
Knarkimo priežasčių nustatymas nėra varginantis ar ilgai trunkantis procesas. Dėl polisomniografino tyrimo šiandien jau nebūtina gultis 2-3 dienoms į stacionarą, miego tyrimų laboratoriją. Šį tyrimą pacientui galima atlikti jo namuose, įprastinėje aplinkoje, tiesiog paciento lovoje. Gydytojo dalyvavimas nereikalingas. Polisomniografiniam tyrimui reikalingas tik šiuolaikinis specialus kompiuterinis modulis.
Knarkimo priežastims nustatyti taip pat būtinas endoskopinis viršutinių kvėpavimo takų ištyrimas. Tyrimui naudojamas lankstus laringofibroskopas - prietaisas, kuriuo be skausmo galima gerai apžiūrėti nosies, ryklės ir apygerklio ertmes.
Šią sudėtingą įrangą privalo turėti visos save gerbiančios šiuolaikinės medicinos įstaigos, pretenduojančios teikti efektyvias knarkimo gydymo paslaugas.
Tik atlikus polisomniografiją ir endoskopinį viršutinių kvėpavimo takų ištyrimą fibrolaringoskopu galima patikimai kompleksiškai įvertinti paciento kvėpavimo takų būklę, nustatyti knarkimo priežastį, miego sutrikimo pobūdį bei mechanizmą ir parinkti